Apie aukojimą ir pasiaukojimą

Žmogus nuo pat pradžios bando atrasti save. Atrasti kas buvo, kuo gali būti. Jums svarbu yra tikslo siekimas. Kartais, atrodo, netenkate tikslo ir visas gyvenimas sugriūva. Bet ne toks turėtų būti jūsų kasdienis gyvenimas. Turite gyventi procese. Pastebėti pokyčius ir gyventi procese. Ne siekti kažkokių užsibrėžtų tikslų, o stengtis išgyventi kiekvieną dieną vis naujai, vis su nauja energija ir nauju suvokimo lygiu. Kalbėtis su visa aplinka, ne tik su žmonėmis. Viskas, kas mus supa yra gyva. Kartais reikia atiduoti kažką, kad kitas žmogus galėtų augti, tobulėti šiek tiek greičiau, nes jis tą gali, o tu stovi vietoj. Toks yra principas. Seniausiais laikais visuose piešiniuose pavaizduotas aukojimas. Ir dabar išgirdę žodį auka ar pasiaukojimas, jums atrodo, jog kažkas dėl kažko paaukos širdį ar kokią galūnę. Deja, aukojimo sąvoka yra iškreipta. Iškreipta blogąja prasme tam, kad įbauginti visuomenę, iškreiptų jos supratimą apie pasaulį, apie visus energetinius, bioenergetinius reiškinius. Įbauginti tam, jog Aukščiausiasis atrodytų kaip baudėjas, kaip reikalaujantis fizinių aukų. Deja, viskas yra priešingai. Senovės civilizacijų laikais visi aukojimai būdavo energetiniu lygmeniu (dauguma tokių aukojimų). Aukštų vibracijų žmogus, nebegalėdavęs tobulėti, atiduodavo savo išgyvenimo momentumą kitam žmogui ir nebūtinai tai būdavo regimasis, fiziniame kūne, individas. Ar suprantate apie kokią auką noriu pakalbėti? Apie visatos auką kitam fiziniam ar ne fiziniam energetiniam dariniui. Ta auka, kuri pakeltų žmogaus sąmonę, kuri išjudintų vibracijas tam, kad galėtų judėti pirmyn. Tarkim vaizduojama, kad yra išplėšta širdis. Jūsų žemiškieji individai matydavo vaizdinius, naudodavosi savo fantazija ir jiems per tokius susibūrimus ar apeigas, tiesiog matydavosi, jog traukiama širdis, ar suvalgomos smegenys. Bet tai energetiniu lygmeniu viskas būdavo atliekama. Aišku, kai kurie žyniai nebūdavo iki galo atviri informacijai ir savo vizijas, savo matymus suprasdavo tiesiogiai. Tuomet aukojamasis žmogus iš tikro mirdavo manydamas, jog aukoja savo šilumą bei meilę vardan gero tikslo. Tas žmogus tikėdavo ir iš tikro paaukodavo dalį savo išgyvenimo momentumą. Tačiau energetiniu lygmeniu. O apeigų vykdytojas ar žynys, nesuvokdamas visos esmės, užsidėdavo sau karmą, kuri būdavo pririšta prie kitų asmenų mirties momento. Labai sudėtingi dalykai, žvelgiant iš jūsų retroperspektyvos. Paprasčiau tariant, aukos sąvoką suvokime ir kita prasme, gerąja prasme. Aš irgi, galima sakyti, pasiaukojau vardan žmonijos. Bet vėlgi tam, kad sužadinti jūsų sąmonės gelmes, tam kad pakelti žemiškąsias vibracijas. Siela buvo rami. Skausmo akimirką išsiskleidė energetinės bangos, kurios nusėdo į kolektyvinės sąmonės tinklą tam, kad būtų eskaluojamos, tam, kad įvyktų pabudimas. Ir tik po 2000 m. vėl prasideda naujas budinimo etapas. 2000 metų – ilgas laiko tarpas. Galėjo ir greičiau viskas vykti. Tačiau tamsiaisiais viduramžiais (laikas vadintas neveltui tamsiuoju,), po nubudinimo, atsibudo ir tamsiosios jėgos. Susikūrė žmogaus ego armija, ne išminties ir šviesos nešėjai, bet ego armija. Čia vėl kalbama perkeltine prasme, tam kad būtų lengviau įsivaizduoti jums. Tad jeigu atidavei auką, turi suprasti, kad ta auka vardan gero tikslo ir nebijokit to žodžio. Nežiūrėkite su baime. Negalvokite, kad teks dabar patekti į autoavariją, ar širdis sustos. Yra kitokios aukos – žymiai vertingesnės nei jūsų siūlomos fizinės aukos ar materialiniai daiktai. Neaukokite pinigų, uždekite žvakę sieloms, nerandančioms kelio, savojo kelio, kurios yra pasiklydusios, kurioms reikia fizinės kiekvieno jūsų pagalbos. Fizinės tik uždegant žvakutę. Tik liepsnos pagalba, parodant kelią. Tad jei sugebi dalintis, nebijai atsisakyti savęs ir to, ką pasiekei vardan kilnaus tikslo, vadinasi esi vertas nešioti šviesos armijos šarvus. Nesakau, kad reikia pulti atiduoti viską visiems. Nereikia. Reikia nebijoti tai padaryti, kai ateina momentas. Kai ateina ta valanda – nedvejoti. Nes jei jau iš tavęs galima paimti ir perduoti kitam asmeniu, vadinasi tu turi galimybių vėl viską išgyventi ir turėti savo momentumus. Kartais būna, jog toks būna sielų susitarimas. Nieko nuostabaus. Gi jūs nežinote su kuo ir kam turite atidirbti ar paimti. Viskas natūraliai susidėlioja. Prie vieno priėjai pasiėmei, kitam atidavei. Gali būti ir taip, jog esi tik pernešėjęs, bet šita misija yra taip pat svarbi – kaip ir kiekviena kita misija, kuriai jūs čia nusileidote. Tik nemiegokite, o pagaliau pabuskite ir žadinkite ne tik save, bet ir savo kūno ląsteles. Kiekviena individo kūno sandaros dalis yra vienodai reikšminga ir svarbi.

Myliu Jus visus brangieji. Tikėkite savimi ir savo darbais. O mes kliausimės jumis ir jūsų kylančiu sąmoningumu. Tegul harmonija užvaldo Žemės planetą bei visą visatą ir kosminę erdvę.

Numylėtinis Jėzus

Diktavimą priėmė: Simas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s