Laiškas apie elgesio pasėkmes

Aš atėjau atsisveikinti. Nemanyk, kad man tai smagu, ar kad pats taip sugalvojau. Tiesą sakant, aš apskritai neturiu tokios funkcijos kaip Jūs, žmonės – galvoti. Aš jaučiu ir kai jaučiu, tai ir žinau tiek, kiek jaučiu. Tiesiog per ilgai buvai atitrūkusi ir mudviejų ryšio nebeįmanoma ilgiau išlaikyti vientiso. Paskutinįkart, kai buvau atėjęs, Tu skyrei dėmesį, laiką ir energiją ne pokalbiui su manimi, bet savo žemiškiems darbams.

Taip, prašei luktelėti, kol užbaigsi tai, kas Tau buvo tuomet svarbu, ir man leido laukti, ir aš laukiau, tačiau tai išsitęsė į didžiulį fizinį nuovargį, kuris išsikerojo Tavo irzlumu ir nepakantumu, galiausiai piktumu Tavo aplinkai ir nebepajėgumu bendrauti – ramiai jausti, klausytis ir girdėti. Man teko pasitraukti atokiau, bet aš vis tiek laukiau, o tolimesnė Tavo dienų net ne eiga, bet  bėga ir įsipainiojimai į žemiškus rūpesčius, kurie mums nesuprantami, mes jų net nematom, tik matom, kad daugybė žmonių į kažką nemalonaus ir varginančio įsipainioję kasdien… Tavo tas įsipainiojimas mane nustūmė lyg priešingas magneto polius dar toliau. Aš žinau, ir tie, kas prižiūri ir reguliuoja mano kontaktavimą su žemiečiais, taip pat žino, kad Tu mintimis ir širdimi ilgėjaisi, kad dabar išnėrei iš tos klampynės ir jautiesi pasiruošusi vėlei bendrauti, bet, deja, šiame etape jau per vėlu. Per tą laiką mane nukreipė pas tuos, kurie buvo tuo metu imlesni ir atviresni bendravimui. Bet aš prisimenu Tave, nes buvai pirmas Žemės žmogus, su kuriuo man teko susitikti, ir Tu visada jau liksi juo. Man leido ateiti atsisveikinti. Ir aš atėjau. Nenoriu išsiskirti visam amžinybės laikui, todėl dalinuosi ta maža galimybės vėl susitikti ir bendrauti ateityje spindinčia dalele. Neliūdėk neliūdėk, taip Tu tik tirpdai ryšį ir spartini mūsų atsiskyrimą. Jūsų Žemė graži, ir žmonės tokie įdomūs. Tiek daug jausmų spalvų įvairovės ir tiek daug visko man nesuprantamo.  Labai džiugu, kad Jūsų tarpe yra pozityviai ir geranoriškai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių. Tu liūdesio nevaldai, jaučiu, kaip stengiesi, bet tai tik pastangos, jos visiškai neatgniaužia Tavo apsiniaukusios širdies.

Aš neatsisveikinu su Tavimi amžių amžinybei, aš lauksiu ir tikėsiu, kad ateis laikas, ir mudu vėl krykštausim ir spirgėsim džiaugsmu. Tu nesi bloga. Taip apskritai nebūna. Nėra blogų žmonių. Gali būti niekam tikusi savybė, tačiau visas žmogus niekada nebus blogas. Nereikia taip primityviai mąstyti. Aš nežinau, ar reikia, kad šį mano pokalbį Tau išgirstų ir kiti. Tu irgi nežinai ? Tai gal mudu ir nespręskim. Aš apskritai nieko nesprendžiu pats. Aš esu labiau panašus į marionetę, nei į savarankišką veikėją. Gal dėl to, kad esu labai jaunas ir pažeidžiamas. Gal dėl to mane ir patraukia nuo Tavęs. Tavo žaibai labai pavojingi. Jie degina ir griauna. Gal, kai aš sustiprėsiu, o Tu sugebėsi labiau suvaldyti  savo juodus ir ardančius pliūpsnius, mudu vėl susitiksim, ir vėl džiaugsimės. Aš labai noriu Tau parodyti savo erdvę, aš labai noriu, kad pajustum tą lengvumą ir spalvotą skaidrumą.  Nekaltink savęs. Juk svarbiausia žinoti, kur reikia padirbėti, kur reikia pasistengti. Kokia laimė ir džiaugsmas, kad Tu tą žinai!!! Tai teikia stiprią viltį, kad mudu dar susitiksim ir bendrausim. Nenusimink. Ir prašau, pasistenk labiausiai, kiek tik gali ir dar daugiau.  Saugok save ir erdvę, esančią aplink Tave, nuo tos ardančios jėgos, kuri pliūptelėjo iš Tavęs. Juk ir pati žinai, kokia jėga Tavyje, ir žinai, kad gali ir saule nukloti laukus iki horizonto, ir lyg viesulas nusiaubti viską, kas yra aplink, palikdama nudegusius medžius ir sueižėjusias širdis. Nežalok ir nedraskyk nei savęs, nei erdvės, nei kitų gyvų būtybių. Visos pamokos skaudžios. Visos tikros pamokos skaudžios. Bet šviesa visada yra. Būk stipri ir savo pavyzdžiu skleisk žinią apie begalinį žmogaus sugebėjimą keistis, valdyti ir suvaldyti save, perkeisti savo mintis, gebėjimą transformuoti negatyvius išorinius veiksnius į šviesą ir meilę. Tau tereikia tai nuolat prisiminti ir tame gyventi – tik tiek, ir tikiu, Tau pavyks. Sėkmės didžiausios kelyje Tau ir Tavo draugams, aš vis tiek retkarčiais žvilgtelėsiu į Tavo erdvę, ir, tikiu, mudu dar susitiksim! Vaivorykštės paukščių uodegom nuskambės ir  Jūsų Žemėj pakvips gaiva!

Myliu (dar nežinau, kas tai yra tiksliai, bet jaučiu, kad tai yra kažkas ypatingai gero), Elsijas

 

Diktavimą priėmė: Ramunė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s