Neliūdėkite dėl nesėkmių bei silpnumo akimirkų

Tu nesikrimsk ir neliūdėk, ko nusiminusi? Mes esam ir būsim greta. Nusiramink ir būk tyliai. Įsiklausyk į erdvę. Turi susitramdyti. Pažabok savo darbinį arklį ir iškilmių žirgą. Klausykis paklaususi – Tau bus atsakyta. Blaškantis nekantrumas neleis išgirsti teisingai. Nepažabotas ego neleis priimti to, kas jam gali nepatikti. Viskas Tau bus parodyta ir pasakyta, turėsi parodyti ir pasakyti kitiems. Ilsėkis, kol turi laiko, kol duodam laiko pasiruošti. Kai prasidės darbas, atokvėpiui progų nebus. Turi išmokti kaupti jėgų atsargas, kad nepritrūktum atsakingiausiais momentais. Turi išmokti pati atnaujinti savo jėgas, atkurti išeikvotą ir išsemtą. Turi išmokti regeneruotis operatyviai. Klausyk, kas sakoma. Ko bijai įskaudinti kitą? Neįskaudinsi Šviesai atviros širdies, vykdydama mūsų nurodymus ir elgdamasi, kaip sakom. Užsigauna tik deganti tamsa, laužomi ego spygliai. Kiekvienas su savo ragais turės susitvarkyti pats. Dėl to Tau nereikia jaudintis ir išgyventi iš anksto kito tariamai galimo patirti skausmo. Kas gi Tu, kad iš anksto nuspręstum, kaip bus? Baiminiesi, kad užsigaus, kad ims į Tave žiūrėti priešiškai? Tavęs tai neturėtų jaudinti. Tai, kaip kitas žaidžia su savo ego –  ne Tavo rūpestis. Jei mokaisi – tai mokykis, jei eini – tai vykdyk vedimo balso nurodymus. Kaipgi kitaip ketini pasiekti tikslą? Eidama aplinkkeliais? Kas darosi? Ko baisu? Ko drebi, ko gi raudi? Kur išgaravo drąsa ir pasitikėjimas? Noras ir ketinimai yra, o drąsa išbyrėjo. Štai ir pasižiūrėk, ką gavai. Pasižiūrėk, ką dovanoja neklausymas, kokiom gausiom “gėrybėm” apkaišo baimė, nedrąsumas ir pasidavimas proto pataikavimui ego gąsdinimams. Skauda? O kaipgi… jei neskaudėtų, tai ir dėmesio neatkreiptum. O dabar žiūrėk. Laikykis ant drebančių kojelių ir tiesk stuburą, kelk galvą, žiūrėk tiesiai sau į akis. Ko gi ašaros smaugia? Visas pasaulis pasiruošęs Tau padėti, Tave paremti, Tave apsaugoti. Kodėl matai meilę kito akyse ir jauti ją kito širdyje, o savosiose regi baimę? Ak nudegt baisu… tai kad jau degi. Ir degsi kasdien. Degsi, kad galėtum švytėti. Kad galėtum būti Šviesa. Džiaukis. Džiaukis ir dėkok. Nusišluostyk ašaras, nereikalingos jos, dėl netinkamų dalykų graudiniesi. Ištiesk meilę savo atviruose delnuose ir paleisk į pasaulį. Siųsk tam, kam ji skirta. Gelbėk sielas. Šviesk žmonėms. Priešų nėra. Yra tik draugai. Geranoriškumas laiko pasaulį. Bijai, kad nesupras? Tau tai neturi rūpėti. Tavo rūpestis ir pareiga – klausytis, girdėti, klausyti ir vykdyti. Tavęs nebėra. Susitaikyk su tuo. Esi ir nebesi. Tai, ko netekai, neprilygsta tam, kas bunda ir turi išsiskleisti gražiausiais žiedais. Negi ruošiesi tą grožį uždaryti tamsoje, palaidoti dulkėtoje voratinklių raizgalynėje? Ne tam grožis kuriamas, ne tam gėris skleidžiasi. Ko nepasitiki kitais? Kodėl save išgremžti iki kiauro dugno pasirengusi, o kito gerumu ir atvira širdimi nepasitiki? Niekas neįskaudins Tavo širdies, jei pati neatversi vartų susikurtoms grėsmėms. Nesitęs tai amžinai. Buvo sakyta – ilsėkis, semkis jėgų. Tau jų prireiks. Ir dar kaip prireiks. Saugok save. Jei sakom “pasitrauk” – tai ir traukis. Jei sakom “stabdyk” – tai ir stabdyk. Jei sakom – tai juk tam, kad būtume išgirsti ir kad būtų vykdoma tai, ką mes sakom. Mes gi padėti norim ir stengiamės tai daryti, tai kodėl mums nepadedi? Jei sakom Tau – tai žinom, kad tuo metu būtent tos žinios kitas neišgirs, net jei varpu galvoj skambėtume. Tai jei sakom Tau –  jausk atsakomybę ir vykdyk. Stinga jėgų, drąsos? Ko dar stinga? Daugiau pageidavimų neturi? Mieloji mano, atleisk už tokį toną. Mano brangi bendražyge, tik tokiu būdu galiu šiandien pasiekti Tave, Tavo išsigandusią širdį. Būk rami. Tu saugi Tėvo delnuose, kaip ir mes visi. Tau nieko nenutiks negero, Tavęs niekas nenuskriaus ir neįskaudins. Užmerk akis ir pamiršk kadaise išgyventus skausmus ir netektis. Atverk širdį tikėjimui žmonėmis ir pasitikėjimui jais. Tik tokiu būdu pajausi ir įsitikinsi kitų meile ir geranoriškumu. Neliūdėk dėl nesėkmių ar silpnumo akimirkų. Jūs – žmonės, Jums tai būdinga – klysti, klupti, stotis ir vėl eiti. Bet einant į priekį reikia žiūrėti pirmyn. Dairantis atgal gali labai greitai susipinti kojos. Ir nevarbu visai, kas – raitelis , o kuris – žirgas. Skrieti turime kartu ir išvien, vedini vieno tikslo ir varomi tos pačios jėgos. Neapleisk savo sparnų. Tavųjų irgi niekas nešukuoja. Tam ir susitinkat, žmonės, kad globotumėt vienas kitą ir rūpintumėtės vienas kitu. Supranti? Ir baimės čia būti negali. Jei duodame, jei atvedame – tai priimkite su džiaugsmu ir dėkingumu, brangindami tai, kaip dovaną. Suvedame tuos, kas komandoje ir bendrystėje gali nuveikti darbus. Tik susijungus tinkamoms širdims ir sieloms grįžus į save, sustiprės liepsnos valančioji jėga. Jei neklausysite ir veiksite pavieniui – nepasieksite reikiamo rezultato, ir taip tempsite ir tempsite laike, kuris sparčiai senka, kol galiausiai vis tiek nedingsite niekur – apsijungsite tie, kas turite susijungti. Vieniems darbams esate jungiami į komandą, kitiems – į grupes, yra darbų, ką turite nuveikti vieni ir porose. Ne šiaip sau vienuose girdite savo širdies aidą, o kituose jausmas prasmenga lyg vakuume. Pasistenkite suvokti ir išjausti – kokia begalinė Kūrėjo meilė lydi sielas, kurioms suteikiama galimybė sutikti save Žemėje? Neapjungus širdžių, kurios turi susilieti, neįvyks reikiamos reakcijos, nesusiaktyvuos užgesusios tinklo akys ir juodieji mazgai neištirps. Argi to norite? Ar vardan to stengiatės? Todėl turite laisvinti save ir klausytis vedimo. Dovanomis  nesišvaistom. Branginkite, kas duodama, ir imkite. Nevertinamos dovanos bus atiduodamos kitiems. Argi norite to sulaukti, kad dar labiau užvilkintumėt atrišimą? Atverkite širdis ir įsileiskite šviesą. Žinojimas ne tam duodamas, kad būtų neatsakingai paniekintas žmogiškų baimių. Baik spurdėti ir ieškoti vaikiškų dingsčių atsikalbinėjimams, atverk širdį meilei ir įsileisk ją į save gaiviu gūsiu pro plačiai atlapotus sielos langus. Tik teisingai elgiantis grįš ramybė. Tarkis su savim. Klausykis mūsų. Būk sąžininga sau. Būk atvira vedimui. Nebegali dangstytis normomis ir formulėmis. Procesas pasileido, bandysi stabdyti – susilaužysi. Ir nupulsi skaudžiai žemyn. Tad ramiai apmąstyk save, savo elgesį, savo ateities ketinimus, ir sukaupusi drąsą, ryžtą, meilę ir pasitikėjimą išsitiesk. Su meile ir tikėjimu, aš visada šalia.

El Morija

 

Diktavimą priėmė: Ramunė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s