Kelionė į save

Širdies čakra – tai mūsų saugykla. Saugykla visų jausmų. Nors jie ateina per smegenis ir tam tikrą suvokimą, tačiau pildosi energetiniame lygmenyje būtent ketvirtojoje čakroje. Jeigu tu padarai bent menkiausią nukrypimą kasdieniame gyvenime – ji užsiblokuoja. Nebefunkcionuoja. Žmogus, atrodo, praranda viską apie ką tiek ilgai svajojo ir galvojo. Atsiranda neišsipildymo jausmas, tuomet širdies čakra blokuojasi vis labiau, atsiranda klaidingos informacijos, atsiranda trintis, atsiranda nepasitenkinimo jausmas ir jeigu žmoguje neatsiranda ar neprisipildo meilės energijos – tada atsitinka taip, jog sielos išgyvenimai baigiasi. Siela renkasi kelionę, renkasi kosminę kelionę be fizinio kūno. Ar tai įmanoma? Įsivaizduokite, jog esate atviros širdies, jums paskirta kosminė kelionė, bet jūs jos nevykdote – širdis lekia, bando sakyti, jog skristum, tačiau tavo protas, kad ir koks jis atsivėręs būtų, blokuoja šitos kelionės esamybę. Tada nutinka tokie dalykai, susiformuoja tokios sąlygos, jog paleidžiama siela viena pati į tą kelionę, tačiau jau be fizinio kūno. Tada grįžusi į kitą įsikūnijimą jinai savosios kelionės likučius jau turės ir teliks išgyventi prisiminimų momentumą, kurio dėka pakylėtas laipteliu aukščiau žmogus būna.

Kiek šviesos bandome įnešti, kiek skiriame įvairiausių išbandymų, kad tą šviesą žmogus pamatytų, bet, deja, labai nesėkmingai. Labai kieti sąmonės blokai. Labai žmogus vadovaujasi pirma, antra čakromis. Bando kabintis ir stengtis išgyventi bet kokiomis sąlygomis, nesuvokdamas, jog tai nėra jo pagrindinis tikslas. Pagrindinis tikslas yra nugyventi gyvenimą čia ir dabar. Apjungti savo visus kūnus ir susilieti su dieviškąja dalele. Kiekvienas individas ateidamas į žemę atsineša savo išgyvenimus. Atsineša ir tai, ką nori kuo greičiau pamiršti, bet tai bus įmanoma tik tada, kai žmogus suvoks savo esmę. Tada, kai nukeliaus į savo pirminės sielos gelmes ir pamatys, kas vyko anuomet, ir atsivers tam pirmumo momentumui. Suprantate, savęs atvėrimas šiame išgyvenime. Savęs savotiškas atkūrimas. Tačiau reikia nesuklysti pasirenkant pirminį tašką, pirminę sielos kelionę. Jų begalės. Kur didžiausia problema – kasdienybė. Kasdienybės bangos, kurios šiai dienai pasiekia žemės planetą, neužtektinai pakelia, neužtektinai vibruoja. Tam reikia žmogaus pakylėjimo. Žmogaus atsivėrimo. Jeigu imsime žmogų, kaip mechaninę struktūrą – tai būtų kone idealus pavyzdys, niekuo nenusileidžianti laikrodžiui ar kitam tvarkingai sudėliotam mechanizmui. Tačiau, jeigu pažvelgtume iš energetinės pusės (ir tai koks dvasinis pasaulis egzistuota kiekviename individe), pamatytume, jog praktiškai tas idealaus laikrodžio mechanizmas griūva. Dūžta, kaip stiklas. Tiek apgaubiat savo mintis įvairiausiais teršalais, jog pradeda griūti kiekviena to idealaus kūno detalė. Ir jūs to nesuvokdami, jūs galvojate, jog taip turi būti ir jog tai yra normalu ir toliau gramzdinate save gilyn. Tik klausimas ar nebus per vėlu, kai suprasite, jog viską, ką darėte, tai buvo jūsų ego žaismas. Jog nenorėjote pamatyti arti esančio pasaulio, nors daugelis jums jį bandė parodyti. Rinkimės patys savo kelią ir darykim tai kuo greičiau, kad nereikėtų skirti pusę gyvenimo savęs surinkimui iš naujo, o tada ta maža dalis gyvenimo skirta kelionei į save. Pagalvokite kas šiai dienai jums yra svarbiau ir tada atsakę į šitą klausimą keliaukite ir kilkite kartu su manimi, Maitrėja.

 

Diktavimą priėmė: Simas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s