Pakylėta būsena – raktas į apsivalymą

Nuoširdus, giliai išgyvenamas dėkingumo jausmas žmogaus vibracijas pakylėja ir tol, kol žmogus geba išlaikyti bent jo atgarsį savyje, nebeleidžia sugrįžti į buvusį žemesnių vibracijų lygmenį. Kaskart, kai išgyvenamos ir tyrai išjaučiamos pakylėjančios būsenos, žmogus palaipsniui juda Šaltinio šviesos link, tokiu būdu išsivaduodamas nuo troškimų, egoizmo, susireikšminimo, tikrovės vaizdą iškreipiančio subjektyvumo. Žmoguje plečiantis šviesos erdvei, užpildytai meilės, lengvai ir be sukrėtimų žmoguje mažėja erdvės tiems faktoriams, kurie pritraukia ir stiprina negatyvų mąstymą, priešiškumą aplinkai ir visovei, o taip pat ir sau, kaip visumos dalelei. Kai žmogus išgyvena nuoširdų ir besąlyginį dėkingumą, jo siela įgauna jėgų, įvyksta ženklus poslinkis link pirmapradės sielos lengvumo būsenos, pasipildžius nauja patirtimi, tačiau palikus trukdantį judėti pirmyn balastą, kaskart vis labiau atsilaisvinant nuo jo. Žmogus – tai visovė jo kūnų. Nėra žmogaus be fizinio kūno. Nėra ir be sielos. Net jei ji išsiskaidžiusi dalimis – nors viena jų būtinai bus ir palaikys jo gyvybingumo giją, dieviškojo buvimo žmoguje galimybę. Taip, išgyvenant tikras, iš gelmių kylančias ir pilnai apimančias visą žmogaus visumą pakylėjančias patirtis, vis labiau atsilaisvinant nuo varžančių pančių, stiprėjanti siela stiprina žmoguje šviesą ir patį žmogų – kaip visą sistemą, gyvybės buveinę. Jausmai žmogui yra svarbūs, tai – vienas iš orientyrų tam, kuris stebi save ir stengiasi įsiklausyti į save, siekdamas eiti savuoju keliu, klausydamas savosios sielos vedimo. Jeigu kasdienybėje vyrauja pozityvūs ir pakylėjantys jausmai – ženklas, kad einama teisingu keliu. Jei priešingai – taipogi ženklas, kad klystama. Kad reikia atidžiau įsiklausyti. Gal stabtelti. Gal peržiūrėti savo vertybes ir prioritetus. Gal susivokti, kokie tikrieji siekiai inspiruoja veiksmus. Kiekvieną dieną yra galimybė pakeisti judėjimo kryptį. Kaskart renkantis visada yra galimybė pasirinkti Šviesą. Ne visada tai lengva ir paprasta padaryti žmogui, valdomam ambicijų, kompleksų, nepasitikėjimo savimi, netikinčiam, kad be žemiškosios, materialios aplinkos egzistuoja platus fizinėms akims neregimas pasaulis, kupinas geranoriškų ir siekiančių pagelbėti globėjų. Todėl žmogui itin svarbus yra tikėjimas. Tikėjimas ne tik savimi – tikėjimas ir suvokimas, kad ne žmogus yra visa ko pradžia ir priežastis. Suteikti minčiai, kad Kūrėjas yra ir kad jis yra visa ko Šaltinis, gyvybę ir leisti tai minčiai gyvuoti – tai galimybės kurti savo gyvenimą gražesnį suteikimas sau. Kelio į sąmoningą gyvenimą pradžia. Būna visaip. Būna, kad aplanko žmogų sukrečiantis sielos atsivėrimas su prisiminimu apie Kūrėjo buvimą. Būna, per visą konkretų žemiško įsikūnijimo etapą siela lieka užgniaužta, negavusi galimybės atsiverti. Būna ir dar kitaip. Mes stengiamės rodyti Kelią ir palengvinti ėjimą juo. Todėl labai džiaugiamės galimybe bendrauti su žmonėmis, galimybe perduoti žinias, galimybe padėti sutrumpinti klaidžiojimus. Todėl kartojame tiems, kas jaučiate nepaaiškinamą stygių širdyje – jeigu Jums nesiseka rasti santarvės su savimi, jeigu, nepaisant materialios ir elementarios žemiškos gerovės, jaučiate, kad Jums “kažko” trūksta – atsigręžkite į save. Į save tikrą. Ne asmenį, o sielą. Į savęs esmę. Susidraugaukite su mintimi, kad ne žmogus valdo savo gyvenimą. Žmogus jį kuria, tačiau jis su savo išgyvenama dabartimi yra tik Visatų matricos dalis, ir yra jos dabartyje, praeityje ir ateityje. Dabartyse, praeityse ir ateityse. Tai yra – visada. Žmogui, gyvenančiam nuostata, kad jis viską valdo, nuo jo viskas priklauso, kad jis savo sprendimais ir veiksmais kontroliuoja savo ir netgi kitų gyvenimus yra labai sudėtinga ir sunku. Jį prislegia susikurta didžiulė atsakomybė. Ir visai ne ta ir ne tokia atsakomybė, kokia turėtų jame gyvuoti. Kažkodėl dažnai toks žmogus net nesusimąsto, kaip jo veiksmai įtakoja jo planetos gerovę, o jo mintys įtakoja pasaulio energetinio būvio darną/disharmojią ir dvasinę jo aplinkos būklę. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas, tačiau nėra absoliutus valdytojas. O kai žmogus įsivaizduoja ir netgi būna įsitikinęs, kad jis gali, kad privalo kontroliuoti ne tik savo gyvenimą, kai kontroliuojamos erdvės ribos jo ego vadovaujamame prote išsiplečia, su laiku neišvengiamai pradeda lankyti bejėgiškumo jausmas, pyktis, apmaudas, beviltiškumo būsenos – suvokus, kad sukontroliuoti nepavyksta. Atsigręžkite į save. Atsigręžkite. Suteikite galimybę atsiverti savo suvokimui, suteikite galimybę atsiverti savo sielai. Nusimeskite tą naštą, kuri sprogdina Jūsų protus ir marina širdis. Įsiliekite į visumą. Suvokite, kad esate jos dalis. Nei vienas nesate pats svarbiausias ir tuo pačiu esate. Supraskite, kad tai, ką žmogaus protas traktuoja kaip paradoksą ir tai, ko logika nepripažįsta kaip galimo, tiesiog jau egzistuoja. Leiskite sau tiesiog būti. Būti savimi, būti Visumos dalimi. Nereikalaukite iš savęs per daug. Nežalokite savęs ir negriaukite savo buvimo. Negriaukite savęs, negriaukite to, ką galite kurti ir tobulinti, grįždami į pradžią.

Sanat Kumara

Diktavimą priėmė: Ramunė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s