Slenkančių dienų panoramoje vėl matosi vaizdas, kaip jūs mažėjate ir traukiatės savoje sąmonėje ir savame suvokime. Esate jūs ne tokie, kaip save matote, ne tokie, kaip jus mato visi kiti. Jūs esate tokie, kad net nesuvokiate patys.  Esate tokie, kaip jūsų sąmonės dalis, kuri yra virš suvokimo ir virš visko, kas jums pažįstama ir matosi paprasta akimi. Jeigu jūs galėtumėte būti savimi, jeigu jums būtų leista bent žvilgtelėti į savo esmę, tada gal ir suprastumėte, apie ką eina kalba. Žmogaus šviesos, skleidžiamos į aplinką, ir jo grožio bei išminties galimybės nuolat kinta, priklausomai nuo to, kas yra jo išjaučiama ir ištransliuojama į aplinką. Skaityti toliau →